„GAVAU AŠ ŠIANDIEN LAIŠKĄ NUO PAVASARIO“
Gavau aš šiandien laišką nuo… pavasario.
Tas šelmis taip ilgai man neparašė.
Nuo pernai metų dingo kaip į vandenį –
Nei laiško, nei žinutės, nei paskambino,
Nors… tiesą sakant, jis ir nežadėjo.

Bet šiandien aš iš džiaugsmo nestygstu,
Jis man parašė – aš grįžtu.

Lyg atsiliepdami į šiuos eilėraščio žodžius, Centro mokiniai ėmėsi kurti savo atsakymą pavasariui. Mokiniai šį sumanymą priėmė ne kaip užduotį, o kaip kvietimą kurti. Kompozicijos centre gimė pavasaris – ne tik kaip metų laikas, bet kaip jausmas. Iš švelnių atspalvių kilo bundanti žemė, iš sudėliotų šakelių – gyvybės pažadas. Margučiai suspindo raštais bei mokinių kruopštumu, jų kantrybe, vidiniu džiaugsmu.
Ši kompozicija tapo ne tik kūrybiniu darbu. Tai – bendras išgyvenimas, tylus dialogas su gamta ir savimi. Ir galbūt svarbiausia – priminimas, kad pavasaris visada ateina. Ne tik už lango, bet ir žmogaus širdyje.