Pamoka virto kelione, kurioje mokiniai leidosi ieškoti ne tik žodžių, bet ir prasmės – tai, kas jungia lietuvių ir latvių tautas per laiką, kalbą, ženklus, išlikusius audiniuose, medyje, dainose.

Minėdami Baltų vienybės dieną, mokiniai kalbėjo ne tik lietuviškai, bandė tarti latviškai, juokėsi iš skambių sutapimų ir stebėjosi – kiek daug bendro slypi mūsų kalbose. Vienas po kito jie atrado žodžius – lyg pamestus akmenėlius, vedančius į bendrą šaknį. Ant lapų gimė senieji baltų simboliai – saulės, žvaigždės, gyvybės medžiai, verpstės ženklai. Kiekvienas jų – tai nebylus pasakotojas, atnešantis žinią iš tolimų protėvių laikų.